Pirmoji dalis – čia, visa istorija nuo pradžių - čia
Maištas numalšintas, tačiau tik laikinai – savo fantazijų klondaiko niekaip nenorinčių palikti lengvo aukso ieškotojų rankovėse šlama iš jų traukiami užslėpti koziriai, kaip štai: o kodėl mūsų komandai atmatuota tiek pat kvadratinių metrų kiek ir tai, kuriai teko lengvesnis (santykinai mažesnės ar rečiau augančios piktžolės) plotas? Tūpiamės su revoliucijos vadu Pinčiuku į Šimpanzės pozas ir pradedame derybas. Tenka šiugždenti istorinės retrospektyvos puslapiais, pirštu baksnojant į jose užfiksuotus faktus apie besiskundžiančiai komandai kadaise tekusius lengvesnius plotus, kitoms komandoms tuo tarpu sunkiai dirbant paparčių džiunglėse. Tenka tailandietiškai mašažuoti Pinčiuko savimeilę, giedant ditiranbus puikiai jo komandos fizinei kondicijai ir gerai subalansuotai jos sudėčiai, palyginus su kitomis šiame valymo turnyre dalyvaujančiomis ekipomis. Tenka, galiausiai, šiek tiek pagudrauti, apeliuojant į aštrų revoliucijos vado protą ir prašant jo asmeninio patarimo kaip galima būtų tiksliai kvadratiniais metrais išreikšti santykį tarp piktžolių masės klampumo ir landšafto įtakos darbuotojo energijos sunaudojimui, dydžių. Girdžiu, kaip švilpia vėjas tarp vado ausų, net jo akių obuolius minutei sustingdantis į ragą. Jaučiu, strėlytė - jaučio aky.
Galiausiai abi derybų pusės suvienodina pozicijas dėl abejotinos sudėtingo piktžolių tankio matavimo naudos mūsų veiklai, dėl nepakankamai objektyvumo aspektu apibrėžtos tokių matavimų metodikos pasaulinėje praktikoje ir galimo jos neefektyvumo greitai senkančio laiko resurso kontekste, taip pat sutaria dėl tolesnio tikimybių teorijos taikymo skirstant komandoms sklypus ir ateityje. Galiausiai ratifikuojam sutartį dėl šiandienos darbų pradžios.
Bet čia nevertėtų pamiršti ką apie sudarytas sutartis sako vietinių darbo nuostatai: 4.1 bet kuriuo metu išsiderėti palankesnes darbo sąlygas. Darbuotojui pastebėjus, kad darbo sąlygos jo nebetenkina – turi teisę sabotuoti jas. Derybose darbuotojas privalo naudoti šį argumentą: pradžioje tartasi buvo dėl visai kitokių sąlygų. Viską pateikti darbuotojas privalo 6 punkte išdėstytu būdu. Todėl nepuolu džiaugtis ir atidžiai su dideliu vidiniu nerimu stebiu maniakiškas revoliucijos vado akis, uodegą apsvilusio gepardo greičiu lakstančias iš dešinės į kairę ir atgal. Jaučiu po truputį atsileidžiant įtampos kaustomus raumenis, mintyse jau traukiu iš kibirėlio su ledukų kubeliais butelį Don Perignon ir nukabinu nuo sienos husarišką kardą buteliui nuskalpuoti, jau pradedu manyti pasiekęs taip trokštamą pergalę, kai...
... iš pelenų pakyla paskutinės vilties Feniksas – pasiduoti niekaip nenorintis perversmų korifėjus Hudinio judesiu iš kitos rankovės švysteli dar vieną tūzą: reikalauja apmokėti už visą darbo dieną net ir tuo atveju jei prasidės lietus ir komanda darbo nepabaigs (viskas vyksta nenusižengiant darbo nuostatams: 4.1.3 jei atlygio dydis ir/ar terminas yra užfiksuoti sutartyje ir pasirašyti, darbuotojas pasilieka teisę bet kada savo nuožiūra sutarties atsisakyti, argumentuodamas, kaip nurodyta punkte 4.1). Girdi, jei dėl šito nepavyks susitarti, pats revoliucijos genijus it koks Mozė išsives visus darbuotojus dirbti į kitą vietą, kur jiems yra siūlomas toks pat dienos uždarbis, nekeliant jokių kiekybinių ir kokybinių tikslų. Kitaip tariant – ant derybų stalo buvo švystelėta nauja sutartis, iš esmės sabotuojanti mūsų atlygio logiką ir reikalaujanti mokėti už buvimą darbo vietoje, nenustatant tai dienai jokių laiko, kiekybės ar kokybės apribojimų. Kažkur toli mano sąmonėje pasigirsta tyli tyli orkestro muzika, iškilmingai gieda daugiabalsis choras. Įsiklausau: laisvųjų respublikų sąjunga amžiams, tvirčiausiai didžiosios Rusios suburta... lyg pro rūką matau arbatos laukais žygiuojančius besišypsančius pionierius, krauju plevena skaisčiai raudoni kaklaraiščiai, keliu rieda blizgūs traktoriai ir galingi kombainai...
Ir nors suvokiu, kad tai jau yra ne pirmas jų bandymas įteisinti sovietinę apmokėjimo už buvimą darbo vietoje logiką, kad greičiausiai tai yra tik dar viena improvizuota manipuliacija ir kad nedarbas šioje šalyje nebūtų Jupiterio dydžio, jei kiekvieną dieną gatvėje voliotusi krūva pasiūlymų dirbti už šalies vidurkį siekiantį užmokestį, vis tiek adrenalino pritvinkęs nerimo kirminas rangosi po visą kūną ir jaukia smegenis: o kas, JEIGU? Jeigu jie tikrai apsisuks ir išeis? Plantacijai reikia valymo darbų, kiekviena diena yra labai svarbi mums – juk reikia skubiai išvalyti piktžoles. O kas jeigu mums nepavyks greitai aplinkiniuose kaimuose susirasti žmonių? Darbams sustojus bent savaitei, griūtų visi planai – pilnai išvalius plantaciją, suskirstyti ją teritorijomis ir perduoti kiekvieną teritoriją vienai ar kelioms poroms darbščių rankų tolimesniam švaros palaikymui, skubiai surasti pamainą Nino, kad tęstu jau sistemingus darbus plantacijoje, o mes galėtume užsiimti kitais reikalais, šiuo metu pelyjančiais stalčiuje dėl neišvengiamybės mums kasdien būti Renegade ir patiems kontroliuoti chaotiškus procesus joje. Jeigu prieš paskiriant darbuotojams asmenines teritorijas, paparčiai ten vėl bus ataugę, tai labai apsunkins šansus greitai vėl viską išvalyti su mažesniu kiekiu darbuotojų – jau subujojusių paparčių kilimą naikinti yra kur kas sunkiau nei tik pradėjusius dygti daigus.
Iš šalies visos šios revoliucingos situacijos gali pasirodyti komiškos, tačiau, stovint nepažįstamoje žemėje, nežinant jos papročių ir žmonių vidinės sanklodos, spaudimui iš aplinkos tolydžio stiprėjant - iš visų pakampių renkantis poilsiaujantiems pagal punktą 2.2 pasyvus poilsis aktyviai dalyvaujant bendruose reikaluose, staiga įvykiai prisirutuliuoja iki to, kai suprantu bestovys 5-6 žmonių apsuptyje, trys iš kurių žudymo įkarščiu besisvaidančiomis akimis man kažką rėkia (vienas ar du iš jų tai daro savo kalba), o veiksmą iš visų pakampių įdėmiai stebi dar mažiausiai tuzinas porų akių. Prieš mano nosį - svetima aplinka, išorės agresija. Viduje – nesaugumas ir nerimas, visom išgalėm balansuojantis ties lengvos panikos riba. Už mano nugaros - kalbos bajeras, psichologinis spaudimas laiku ir tinkamai atlikti darbus ir didelė rizika viską prašvilpti įvykiams pasukus netinkama vaga. Petys į petį sumanim – juodais žaibais iš savo bedugnių akių šaudanti ir mano komunikaciją filtruojanti Nino. Smegenys be perstojo doroja gigabaitus informacijos, stengdamosis kiekvieną galimą poelgį ar norimą ištarti frazę privesti iki pasėkmės stadijos, palyginti visus galimus įvykių eigos algoritmus ir pasirinkti labiausiai pakenčiamą. Ir vistiek – tai tik loterija, braižyti algoritmus, ne iki galo suvokiant ką vienas ar kitas parametras reiškia ir kaip jis gali reaguoti skirtingoje terpėje yra labai nedėkingas, varginantis ir krūtinę nuolat Puntuku spaudžiantis užsiėmimas. Po teisybei, tokiais momentais, nežinant nei šių žmonių mentalinių ribų, nei kaip jie gali vienu ar kitu atveju pasielgti ir kiek sunkiai tai gali atsiliepti sveikatai abiejose – tiek trumpoje, tiek ir ilgalaikėje perspektyvoje, yra nepaprastai sunku išlaikyti blaivų protą. Kaip jau kažkada minėjau – visus korporatyviniame pasaulyje išmoktus triukus čia galima drąsiai dėti į lentyną dalykų, kurių tu negali gyvenime panaudoti, kažkur tarp amebų dauginimosi būdo ir trigomoterinės funkcijos grafiko.
Džiaugiuosi, kad mano marškinėliai jau ir taip kiaurai permirkę prakaitu ir ant jų nesimato išdavikiškų tamsių dėmių pažastų ir nugaros srityse, bylojančių jų savininką išgyvenant stresą. Susikaupiu ir iš man padalintų prastų kortų metu, kaip tuo metu atrodo, geriausią: pasikuitęs abejingų ir savim pasitikinčių veido išraiškų kartotekose greitai sumiksuoju kokteilį iš abiejų ir užsipilu jį sau ant veido. Tuomet su visu įmanomu atsainumu išstenu kažką panašaus į: šioje plantacijoje darbo apmokėjimo taisykles nustatome mes. Ir mokėsime jums už atliktą darbą, o ne „pagal poniatkes“. Staltiese jums takelis, jeigu šitai kertasi su jūsų tikėjimu.
O tada, kaip pasakytų Biliūnas, įvyko kliudžiau.Ilgas ir nirtulingas girtų, piktų akių žvilgsnis į manąsias. Laikas tarytum sustoja, po kūną laksto įtampos kibirkštys – juk, galimai, ant šios prastos kortos pastačiau visą tolimesnį mūsų plantacijos likimą. Pasipila rėkaliojimai, nekoordinuotas mojavimas rankomis man prieš nosį, tada atamanas su visa orda ryžtingai apsisuka ir kažką rėkaudami savo kalba eina į plantacijos centre esantį gojelį, ten pavėsyje įrengta poilsio ir valgymo oazė. Netrukus iš ten pasigirsta šauksmai vis dar dirbančių kolegų adresu, kurie taip pat, metę visus darbus, patraukia į susirinkimo vietą. Susipakuos daiktus ir išeis?
Šioje vietoje leiskite man, pasinaudojus savo iškirtine padėtimi, paspausti mygtuką pauzė ir kitame skyriuje paaiškinti kokios aukštesnio lygio jėgos subūrė į gojelį absoliučiai visus mūsų plantacijos darbuotojus. Apie tai, ką mes čia pavadinome kolektyviniu protu.