O dabar – prie darbų! Kad būtų aiškiau, kokie pagrindiniai akmenys slegia mūsų pečius pirmojo sezono pradžioje, pateiksiu jums nedidelę apžvalgą. Tai – stambiausi kąsniai (apie įvairią administracinę ir biurokratinę smulkmę net nerašysiu, palikime jai išplaukti natūraliai pasakojimo metu arba nuskęsti istorijos liūne amžinai):
- reabilituotos Renegade plantacijos išvalymas nuo vėl sužėlusių piktžolių ir tolimesnis švaros palaikymas;
- reabilitacijos darbai Mandikori plantacijoje;
- fabriko statybos;
- Indiegogo crowdfunding kampanija – gauti trūkstamus pinigus fabriko statybai ir šalimais plytinčios plantacijos reabilitacijai.
Mūsų pirmoji ir kol kas vienintelė išvalyta (su sąlyga, kad baigia vėl apaugti) plantacija yra Opurčkcheti (-kch tariamas taip, lyg norėtumėte žaliai atsikrenkšti) kaime, išvalytos (su sąlyga, kad baigia vėl apaugti) arbatos plotas siekia apie 11 ha. Aukštis – apie 450 metrų virš jūros lygio, paparčiai klestėjimo metu siekia 452 metrus virš jūros lygio.
Mūsų rožinė vizija tokia: pasitelkus gausias vietinių pajėgas (16-20 žmonių, priklausomai nuo norinčių dibti kiekio) išvalyti visą plantacijoje pavasarį pradėjusį augti brudą, mokant darbuotojams fiksuotą dienos mokestį už išvalytus kvadratinius metrus (dienos norma – taip pat fiksuota). Kai plantacija vėl bus švari, planuojame padalinti visą jos plotą į sklypus, kuriuos, priklausomai nuo dydžio, prisiims savo atsakomybėn vienas ar keli žmonės, geriausiai pasirodę valymo darbų metu. Pasirašysime su jais nuolatinio darbo sutartis ir už švaros palaikymą sklype mokėsime sutartą atlygį. Mūsų paskaičiavimais, 11 ha plote švarą palaikyti turėtų užtekti apie 6-8 žmonių. Idealu, ar ne? Kas dažniausiai atsitinka su idealiai skambančiais planais? Teisingai...
Dauguma darbuotojų ramiai tyli visom pasaulio kalbom, išskyrus gimtąją (gimtąja moka labai garsiai rėkti, kas, jų įsitikinimu, su kaupu kompensuoja tylą užsienio kalbų fronte), todėl bendraujame su jais per vietinę merginą, įdarbintą koordinuoti darbus plantacijoje, išaiškinti vietiniams mūsų lūkesčius ir spręsti gausias konfliktines situacijas. Juk pamenate - darbo nuostatai neleidžia vietiniams traktuoti europiečio kaip gero viršininko (tai išdėstyta 4 darbo nuostatų punkte - vakarietis yra kažkoks keistas kvailas ir patiklus gyvūnas, atrajojantis savo keistą filosofiją ir įkyriai bei nepailsdamas skledžiantis ją nuo ryto iki vakaro). Ką reikia su tuo daryti? Linksėti galva kai blogas viršininkas tą savo filosofiją dėsto, o po to padaryti viską savaip ir pasiimti už darbą priklausantį atlygį. Paaiškėjus, kad pagal savo supratimą atlikto darbo rezultatas nepateisino viršininko lūkesčių – veikti pagal įstatų punktą 4.1 – neigti bet kokių praeities susitarimų egzistavimą, pateisinti kilusius nesusipratimus kalbos barjeru. Siekdami išvengti šio užburto rato (tikriausiai nedaugeliui liko paslaptis, kad vietinių darbo nuostatai ir yra užburtas ratas) ir nemirti pačiam jėgų žydėjime dėl smegenyse iš nervinės įtampos trūkusios kraujagyslės, nešti mūsų filosofijos deglą patikėjome vietiniam žmogui, galinčiam informaciją tinkamai filtruoti, nepametant jos esmės apibarstyti vietiniam skoniui priimtinais prieskoniais ir skaniai viską sumaitinti kaimo žmonėms nuo A iki Ž. Jos vardas yra Nino ir ji buvo nuostabi. Kodėl buvo? Gerai, apie viską iš eilės.
Nino - jauna, spindinti atšiauriu spygliuotos kalnų gėlės grožiu, žavia britiška maniera laisvai kalbanti angliškai, puikiai kalbanti rusiškai, kieto kaip Sakartvelo granitas charakterio mergina - vieno jos bedugnių juodų akių žvilgsnio užtenka, kad Pinčiukas ir jo šutvė pavirstų pliušinių žaisliukų kolekcija ant vaiko lovytės. Gebėjimas greitai dirbti, mąstyti ir daryti išvadas savarankiškai (gal ir sunku tuo patikėti bet ši savybė Sakartvele yra reta kaip kad retos yra Juozo Statkevičiaus išsakytos gilios mintys), netolerancija š-malimui – ta mergina, rodos, turi viską ko mums reikia! Ir pačią pirmą dieną man atvykus į Sakartvelą ji komandos susibėgimo metu staiga praneša dėl šeimininių aplinkybių mus paliekanti. Jaučiamės taip, lyg nuotaka būtų pabėgusi nuo altoriaus ir palikusi mus stovėti be žado, glebiai ant kūno gulančiu kreminiu kostiumu su kvaila plastikinių gėlių puokštele švarko atlape. Sutariame, kad Nino padirbės dar savaitę, ore Kariotiškėmis pakimba neramus artėjančių naujo žmogaus paieškų tvaikas.
Reikėjo matyti, kaip geso gyvenimo džiaugsmas ir pliušošuniukiškas švelnumas Pinčiuko akyse, šiam įsisavinus naujieną apie artėjančią rokiruotę viršininko pozicijoje, užleisdamas vietą vietą tam pasiutusiu jaučiu šnopuojančiam pamploniškam blizgesiui. Blogis tądien atmerkė akis ir jam prireiks dar šiek tiek daugiau nei savaitės išsiveržti į laisvę...
Antroji plantacija – Mandikori. Pavadinta kaimo, kuriame ji yra, vardu. Tiesą pasakius, aptikome ją pirmiau nei Renegade, tačiau sprendimas ją reabilituoti buvo priimtas jau po to kai Renegade buvo prasidėję valymo darbai. Mūsų dvejones gimdė šios rubuilės priežastys:
Pirma - šį plantacija yra sąlyginai nedidelė, vos apie 10 ha ploto, kuriame arbata sudaro apie 7 ha.
Antra – kiek spėjome pastebėti, šią plantaciją tyrinėdami jai dar esant džiunglių stadijoje – arbatos krūmai vietomis yra labai silpni arba jų apskritai trūksta ten, kur akivaizdžiai turėtų būti. Sprendžiant iš juodus dantų krapštukus primenančių kamienų, atsitiktinai styrančių pramaišiui su žaliuojančiais medžiais, silpna arbatos būklė ar visiškas jos išnykimas kai kuriuose plotuose gali būti nuolatinių gaisrų (Viešpatie, vos neparašiau gaistrų - jei tai kada nors įvyks, prašau – atimkite iš manęs parkelį ir nebeleiskite daugiau krebždenti plunksna popieriaus) pasėkmė.
Trečia – susisiekimas velniškai sudėtingas. Pagrindinis kelias, vedantis iki posūkio į plantaciją, asfalto (kas čia, po velniais, darosi - vos neparašiau asvalto, o už asvaltą blogiau būna tik aksvaltas) remonto darbus tikriausiai matė dar Brežnevui iš tribūnos paistant apie tai, kad ekonomika turi būti ekonomiška. Tokia ilgalaikė pertrauka be meilės ir rūpesčio negalėjo teigiamai atsiliepti kelio pravažiuojamumui – ilgainiui jį išvagojo sudėtingas ir painus kraterių labirintas, pavertęs puikiu mėnuleigių bandymų poligonu. Šis kelias yra unikali vieta žemėje - jame išvydęs greičio apribojimo ženklą 20 kmh, vairuotojas ne tik kad nesipiktina tokiu absurdišku apribojimu, bet dažniausiai netgi važiuoja dvigubai lėčiau nei leistina. Esu tikras – kelių kilometrų spinduliu aplink šį kelią nėra nei vienos naudotų automobilių dalių parduotuvės. Kam? Juk vietiniai gyventojai visas jiems reikalingas dalis gali rasti kelio duobėse ir prisirinkti jų ten nemokamai.
Žmonės, bent kiek branginantys savo turtą, ėmė šiuo keliu naudotis tik tada, kai tai buvo topografiškai neišvengiama. Brežnevas šią situaciją, su jam būdingu įžvalgumu, tikriausiai, būtų apibūdines maždaug taip: neišvengiamybė turi būti neišvengiama. Ir čia su seneliu Leonidu reikėtų sutikti – mes, deja, neturime kitos alternatyvos nukakti iki mažo keliuko, vedančio į Mandikori plantaciją kaip tik dardėdami šia kelio dvėseliena apie 7km. Ir žinote ką? Tikrosios linksmybės prasideda būtent pasukus į tą mažą keliuką, kuris yra grįstas natūralia uoliena, prirankiota čia pat pakelėje. Tas 1,5 km pakilimas yra epinis, jis ne tik leidžia suvokti jūsų dantų plombų trapumą, o gale sėdintiems keleiviams – toleranciją supimui bet ir per porą mėnesių paverčia jūsų automobilio važiuoklę barškančia geležų krūva (nepainioti su automobiliais Lada, jie vos nuriedėję nuo konvejerio yra barškanti geležų krūva), kurios vietiniai net nerinktų iš kelio griovių. Gniaužiantys kvapą vaizdai, apkabinę pakilimą į plantaciją iš visų pusių, negali nuraminti automobilio keleivių sielų, šokinėjančių ir besivartančių ant sėdynių, lyg vaidintų buitine kamera filmuotame fluxus kine.
Automobilis Lada. Ką tik nuo konvejerio.
Ketvirta – plantacijoje landšaftas sudėtingas. Vietomis persidislokuojant praverstų alpinisto įgūdžiai ir tai smarkiai apsunkina tiek reabilitacijos, tiek arbatos auginimo ir rinkimo darbus.
Penkta – ji velniškai toli nuo pastato (nepabijokite šio žodžio, kalbėdami apie tuos supuvusius pusiau griuvėsius), numatyto tapti mūsų arbatos fabriku, o nuskinti arbatos lapai nemėgsta ilgai gulėti sukrauti mašinoje. Tikriausiai kiekvienas yra bandęs įkišti ranką į prieš kelias dienas nupjautą ir sukrautą žolės krūvą, ir pajutęs, kad jos viduje yra karšta. Tas pats vyksta ir su arbatos lapais ilgiau juos palaikius sukrautus į didesnes krūvas – apatiniai lapai pradeda degti ir pagaminti iš jų kokybišką arbatą gali tapti nebeįmanoma. Todėl arbatą reikia pristatyti iš plantacijos į fabriką ne ilgiau kaip 45 minutes po sukrovimo į dėžes.
Atrodytų, po šitiek esminių minusų, kokie gi galėtų būti šios vietos pliusai? Panagrinėkime juos: Mandikori – pasakiškai graži. Ir tai yra vienintelis jos pliusas. Didelis amfiteatro formos sklypas, apsuptas miškų, o horizonte – didingi kalnai su vienur kitur pūpsančiais kaimeliais. Šalia amfiteatro – miškuose pasislėpusios arbatos sodų terasėlės, neretai pasibaigiančios stačiais skardžiais, uždengtos didingais medžiais ir besipuikuojančios žydinčiais krūmais, šnarančios nuo visokių nematomų gyvių, bėgiojančių po kojomis.
Čia neužpučia joks vėjelis, o pavasarį teka upeliai su kriokliais. Čia svaigiausi kvapai žaidžia ping pongą su nosies ertme o ausys sąla nuo paukščių dainų, kurios girdisi labai arti, lyg paukščiai sėdėtų ant pečių. Didinga, paslaptinga, dvasinga vieta. Ir tai – dar jos net neišvalius ir nesutvarkius! Na jūs man pasakykite, kaip galima buvo jos atsisakyti dėl tų penkių smulkių minusiukų, kai yra ŠITOKS pliusas? Taigi, eilinį kartą suveikė sena taisyklė: jei mergaitė yra dieviškai graži, ji gali gyvenime priimti kokius tik jai šaus į galvą sprendimus ir vis tiek slys per jį lengvai it gulbė. Taip mūsų gulbė Mandikori ir atplaukė į uostą – tyliai, oriai, žinodama savo vertę. Kada nors čia atidarysime tūkstančio žvaigždučių poilsio iš išganymo namus arbatos piligrimams. Vieną dieną čia išdygs arbatos bažnyčia, ne kitaip!
Mergaitė, vardu Mandikori yra graži. Labai graži.
Ką mes numatę su šia būsima bažnyčia veikti? Jau už kelių dienų turi prasidėti reabilitacijos darbai, kuriuos atliks ta pati kompanija kaip ir Renegade plantacijoje. Skaičiusiems plantacijos reabilitacijos pradžiamokslį nėra sudėtinga suprasti, kodėl šitas faktas mūsų nedžiugino, tačiau kai turi pasirinkimą iš viso labo vieno varianto - dažniausiai tą variantą ir pasirenki. Darbus kompanijos vadovas Otaras žada pabaigti per mėnesį ir tai išgirdę mes juokiamės tol, kol mūsų akys išverkia visas ašaras. Po to palaukiame, kol ašarų vėl prisigamins ir juokiamės toliau, idant dar mename praėjusių metų darbus Renegade, trukusius beveik 5 mėnesius. Šis naujas Otaro terminas atrodė jau net ne žvėriškai ambicingas bet kažkur „Pravieniškės – Europos kultūros sostinė 2020“ kategorijoje. Otarui prasitarus jog darbams vadovaus brigadininkas Temūras, vadovavęs jiems Renegade (taip, taip, tas pats apie kurį rašiau, kad negalėtų sukoordinuoti net 5 sraigių futbolo stadione), supratome, kad be papildomos priežiūros iš mūsų pusės darbai gali ne tik kad užsitęsti ilgiau nei mėnesį bet savo trukme pralenkti ir Renegade vykusius darbus.
Šiuo tikslu į mūsų valtį sėda vaikinukas, bent jau man labai japoniškai skambančiu vardu - Akaki. Jis neblogai pasirodė atrankų į Renegade darbų vadovo vietą metu ir buvo vienas iš dviejų geriausių kandidatų. Kultūringas, šviesus jaunuolis, labai gerai kalbantis angliškai, laisvalaikiu žingeidiems atvykėliams vedantis turus po Kutaisį. Mus kiek graužia abejonių kirminas ar toks švelnaus būdo ir iš esmės korporatyvinio kirpimo žmogus galės atrasti save dumblinoje plantacijoje kasdien nešdamas pažinimo šviesą lauko darbininkams, tačiau Nino pavyzdys teikia vilčių, kad sprendimas apie knygą iš jos viršelio Sakartvele ne visada teisingas. Na gerai, jis nėra teisingas ir visose kitose pasaulio kampeliuose, bet kur juk gali gerą knygą išleisti šlykščiu viršeliu (arba atvirkščiai), net ir Šiaurės Korėjoje.
Kaip sekėsi Akaki ir mums visiems su šiais darbais, sužinosime jau netrukus, o kitą kartą judėsime toliau ir apžvelgsime fabriko statybos ir indiegogo kampanijos iššūkius.