Fabrikui įsirengti pasirinkome seną, sukiužusį Sovstrojaus architektūrinės minties šlykštuką, kažkada tarnavusį arbatos surinkimo punktu ir galbūt vėliau turėjusį kažkokią kitą funkciją. Dunkso jis Gumati kaime, esančiame 6 km nuo Renegade ir 25 km nuo Mandikori plantacijos. Žodis pasirinkome šiame kontekste vartotinas su išlygomis, kaip ir visais atvejais, kai renkamasi yra iš vieno varianto. Ne tu jį renkiesi, o jis - tave. Tu – tik aplinkybių auka. Kaip koks jaunas, turtingas ir gyvenime nepatyręs krepšininkas, jau seniai pasirinktas ir apdirbtas klastingos barakudos, bet vis dar manantis, kad situaciją kontroliuoja jis.
Naivūs ir nepatyrę arbatos fermeriai juos pasirinkusio pastato fone
Daugiau opcijų neturėjome didžiąja dalimi dėl situacijos su nenaudojamais pramoniniais pastatais Sakartvele, kuri yra, švelniai tariant, tragiška. Dauguma jų buvo sulipdyti dar sovietiniais laikais ir yra arba išnešioti po plytą, arba dalinai išnešioti po plytą (kurie per dideli, kad juos visiškai išnešiotum po plytą per 30 metų), arba baigiantys sugriūti nors dauguma plytų vis dar vietoje, t.y. skylėtais stogais, supuvusiomis grindimis ir pertvaromis, supelyjusiomis ir ištrupėjusiomis sienomis. Labiausiai mus kaip tik ir domino pastarosios kategorijos atstovai bet ir jų apylinkėse pasirodė besą ne tiek ir daug. Atmetus variantus, naudojamus pagal paskirtį (kuriuose yra vykdoma kokia nors veikla), o taip pat apleistus ar nenaudojamus bet esančius dulkėtuose, tepaluotose ir dvokiančiose sovietų laikų pramzonose (niekaip nematėm savo organiškos arbatos fabrikėlio šalia ratų balansavimo bokso, suvirinimo dirbtuvių ar kokių nors pjuvenų briketų gamybos cecho), jų sumažėjo dar labiau.
Tapome savo verslo specifikos įkaitais – fabrikas privalo būti apie 20 km atstumu nuo abiejų plantacijų, todėl geografiškai paieškų zona buvo apibrėžta labai konkrečiai. Paieškas vykdėme senu ir gerai patikrintu būdu – pasitelkę į pagalbą google maps. Gyvenamųjų namų stogai dažniausiai esti kvadrato formos, žvelgiant į juos iš palydovo skrydžio aiškiai matosi čerpių arba skardos lakštų raštai, tuo tarpu pramoninių arba visuomeninės paskirties pastatų stogai dažniausiai yra dengti toliumi (liaudyje dar žinomas ruberoido vardu) ir turi įvairiausias formas, smarkiai prasilenkiančias su taisyklingu kvadratu.
Ar kuris nors stogas patraukė jūsų akį?
Išsirinkę visus mus dominančius stogus apylinkėse, leidomės į kelią tikrinti po tais stogais besislepiančių pastatų. Ko tik šių kelionių metu neteko prisižiūrėti! Kartą, atvažiavome prie senovinio vaiduokliuko aptrupėjusiom sienom, kiaurasamčio sandarumo langais, dėl tikrumo kai kur sustiprintais fanieros lakštais. Kieme merdėjo keletas sovietinių laikų vaikiškų metalinių supynių ir karstyklių. Atrodytų - viskas čia aišku - apleistas vaikų darželis. Einame pasižiūrėti iš arčiau ir staiga, mums jau esant beveik prie senų medinių durų, jos atsiveria ir iš vaiduoklio išeina... moteris, vedina savo vaiku. Viešpatie aukštielninkas - šis darželis vis dar veikia! Nuotraukose apie antrojo pasaulinio karo bombardavimus esu matęs gražiau atrodančių griuvėsių, o čia prašom – veikiantis, funkcionalus pastatas. Pamatytas vaizdas virškinosi sunkiai kaip šalia traukinių stoties pirktas čeburekas. Mes išvažiavome, o šis siurrealizmo muziejus liko toliau vykdyti savo pragaištingą jaunų protų formavimo darbą.
Kiauromis akimis mus stebi šis žavus ir jaukus vaikų darželis
Pamenu ir seno kultūrnamio griuvėsius Opurčkcheti kaime - klaidžiodamas po juos dulkėtais koridoriais, kokie būna tik statybose arba griuvėsiuose, kartais peršokdamas drindyse žiojinčias kiaurymes, neatidžiam tyrinėtojui galinčias padėti laisvo kritimo būdu nusileisti aukštu žemyn ir, kas ten žino, priklausomai nuo apatinio aukšto grindų būklės – gal net į patį rūsį – staiga, atidaręs senas girgždančias duris, pamačiau į save atsisukant kokias 15 smalsių moksleivių ir 1 mokytojos, akių porų. Sveiki atvykę į VEIKIANČIĄ mokyklą!
Pamačius tokius vaizdus čia, prieš pat savo išlepintą europietišką nosį, tėvynėje pasisėdėjimuose su draugais ir pažįstamais išgirdus diskusijas apie dilemą į kurią iš TOP-10 esančių mokyklų vertėtų leisti savo atžalą (dažniausiai nei viena iš jų visiškai neatitinka rafinuoto atžalos gimdytojų poreikių sąrašo), norėsis pasiimti nuo sofos pagalvėlę su koketiškais auksiniai kutukais, užsidengti ja sau veidą ir, neaptaškant gražiai paserviruoto stalo, per minkštą plunksnų kauburėlį paleisti sau kakton kulką*. Mums velniškai pasisekė gyventi šalyje, kur jau turime TOP-10, 20 ar 30 puikių mokyklų sąrašą. Ir jei tik mūsų namuose užaugs vaikai norintys įgyti žinių taip stipriai, kad jų semtis eitų mokytis net į seno kultūrnamio griuvėsius, mokyklą iš TOP sąrašo galima pasirinkti net ir traukiant burtus iš skrybėlės – viskas su vaiko išsilavinimu bet kuriuo atveju bus tvarkoje.
Ir paskutinis pavyzdys - vaizdingoje vietoje šalia upės, aptikome riogsantį seną dvarą, panašų į insulto aukos veidą: viena pusė - puikiai išsilaikiusi, vietinių žmonių paversta kažkuo panašiu į sandėlį įvairiems daiktams, padargams ir kukurūzų derliui laikyti, o kitą sėmė lietaus vanduo, pradrėkinęs ir supūdęs viską, kas ten tik galėjo pradrėkti ir supūti. Šios pusės vidus buvo apleistas ir negyvas, stirksojo krūvos karvių išmatų, kas tik patvirtina šio gyvio dieviškumą – jis sugeba materializuotis netikėčiausiose vietose. Mano veganiškieji draugai – neskubėkite džiaugtis, vis dar didžiausiu karvės dieviškumo įrodymu laikau dieviškai skanų jautienos kepsnį!
Apvaikščiojome pastatą kelis kartus, išnaršėme apleistą apipuvusią pusę. Sveikoji buvo atskirta užraktais, ten patekti nepavyko. Iš esmės šis pastatas mums patiko ir tiko: simpatiškos senovinės architektūros, apleistas (tik nevisiškai teisėtai naudojamas vietinių gyventojų), gražioje vietoje, neatrodė beviltiškai sugriuvęs net ir silpniausiose vietose.
Pateikėme paraišką jį įsigyti (tai buvo dar žiemą) ir po poros mėnesių gavome atsakymą - jis nebus parduodamas dėl jame VEIKIANČIO gydytojo kabineto. Pastatą pardavus, gydytojas neturės kur priimti ligonių. Girdite? Ligonių! Ten! Kur net karo lauko ligoninei įsikurti būtų nei šis nei tas! Žinoma, apie tai, kur gydytojas priiminės ligonius kai pastatas dalinai grius, o tai būtinai įvyks per kelis artimiausius metus, šiuo metu niekas galvoti nenori – juk tai atsitiks dar ne per šią politinę kadenciją. Beje, kaip vėliau paaiškėjo, būtent politika ir pasuko įvykius mums nepalankia linkme.
Gydytojo priėmimo kabinetas, pasirodo, buvo tik oficiali atsisakymo mums parduoti pastatą priežastis. Sakartvele istoriškai susiklostė, kad savivaldybei pardavus buvusį darželio ar mokyklos pastatą, joje tuo metu esantys pareigūnai nebeturi šansų būti išrinkti dar kartą, o kadangi šis dvarelis kadaise atliko vaikų darželio rolę - niekas tiesiog nenorėjo įvykdyti politinio charakiri, nepaisant to, kad pastatas, galbūt, gyvena savo paskutines dienas. Geriau tegul sugriūna, nei buvusi mokslo ir ugdymo šventovė bus išniekinta! Dar vienas kartveliškas rebusas, kurio suvokti nepavyko, teko susitaikyti su faktu ir judėti toliau.
Apleistas? Ėhė, klystat - pastatas atlieka funkciją.
O toliau liko tik tas pakutinis ir vienintelis tikras variantas – pažliugus betoninės konstrukcijos triušena kiauru stogu, gličiomis samanotomis grindimis, ant sienų augančiais medžiais ir vietomis ne taip gausiai ir glaudžiai, kaip to reikalautų statybiniai dėsniai, sugulusiomis plytomis. Pamenu, vos išvydęs šį katakombomis ir planine ekonomika trenkiantį daiktą kategoriškai pasakiau kažką panašaus į: ne, šitoj šiknaskylėj tai jau tikrai niekada negalėčiau gaminti arbatos. Taip pat pamenu frazę, kurią Tarantino filme pasakė jo paties suvaidintas veikėjas: kuo mažiau deklaratyvių pareiškimų šiandien, tuo mažiau šansų ateityje pasirodyti visišku idiotu. Mes laimėjome aukcioną šiam pastatui įsigyti (na kas gi dar šioje planetoje be keturių atsilupusių estų ir pusgalvio lietuvio galėjo jo norėti?) ir pabandykite spėti ar daug buvo krykštavimo ir šampano purslų mūsų partijos būstinėje tą naktį? Kventinas, kaip dažniausiai, buvo teisus, o aš – apsijuokiau. Sveikas atvykęs į šiknaskylę, Tomai.
Šampanas tą naktį mūsų būstinėje nesiliejo...
Užduotis sužinoti kaip tą kriptą fiziškai ir teisiškai reikėtų paversti fabriku, teko man. Tiesą pasakius, sutikau tai daryti dar vasario mėnesį, kai buvome susirinkę Sakartvele aptarti paskutinių reikalų ir įvertinti laukiančių darbų apimtis. Tuomet jau 3 dieną iš eilės turėjau 38 laipsnius temperatūros ir buvau tokios būsenos, kai iš esmės su džiaugsmu galėjau sutikti net ir stoti į tvarkos ir teisingumo partiją.
Kol kas aišku tiek: reikia statyti taip, kad viskas būtų suderinta su ISO maisto gamybos saugos standartais. Jau sutartas susitikimas Batumyje su šios srities specu, pasiryžusiu mums papasakoti ką reikia daryti toliau, kad atėjus dienai, kai norėsime gauti reikalingus sertifikatus, netektų visko griauti ir statyti iš naujo. Taip pat prie veiksmų, kuriuos nujautėme reikėsiant atlikti, priskirčiau architekto ir statybininkų suradimą. Čia mano žinios apie fabrikų statybas ryžtingai baigėsi. Tikiuosi, Batumyje aplankys nušvitimas ir parodys man kelią.
Ir galiausiai - Indiegogo suneštinio finansavimo kampanija (šis žodžių darinys lietuvių kalba man sukelia viduriavimą, tad trumpinsiu jį iki nepretenzingo sfk), kuriai nuo pradžių ėmėsi diriguoti merginos, buvusios arčiausiai tokio pobūdžio veiklos savo korporatyvinėje praeityje. Pirminis tikslas buvo visiškai ar bent dalinai padengti fabriko remonto darbus, tačiau vieną iš tų dienų, kai aplanko nušvitimai, stovėdami šalia savo būsimo fabriko ir išdidžiai besidairydami aplinkui staiga suvokėme - pastatą supantys džiunglini laukai yra ne kas kita, kaip apleista arbatos plantacija. Tuomet nusikėlėme mintimis į ateitį ir vizualizavome kaip, švelniai tariant, keistai atrodytų mūsų dailus arbatos fabrikėlis šalia apleistos plantacijos. Arba dar labiau apokaliptinis variantas: kaip beviltiškai pašaliečiui žiūrėtųsi mūsų arbatos fabrikėlis šalia kažkam kitam priklausančios, išvalytos ir dailiai žaliuojančios arbatos plantacijos. Vizualizacijos buvo paveikios - mūsų sfk tiksluose šalia fabriko statybų kaip mat atsirado ir antrinis planas: šios plantacijos sutvarkymas. Nedelsiant pateikėme biurokratiniams krumpliaračiams apdoroti prašymą šiai plantacijai išsinuomoti ir išvalyti.
Sfk esmė – pasiūlyti žmonėms įvairiausių gėrybių rytoj, mainais į jų pinigus šiandien. Mes siūlome savo pirmąją arbatą, sezoninius arbatos rinkinius, vardinius arbatos krūmus, plantacijos sklypą, asmeninę arbatos rūšį ir keletą kitų. Norint patraukti žmonių dėmesį, reikia daug nuotraukų ir video, pasakojančių mūsų istoriją, apie mūsų tikslus ir kodėl reikėtų mums atiduoti savo pinigus už tai, kas kai kuriais atvejais sugrįš gėrybių pavidalu tik po daugiau nei metų. Iš Estijos jau atskrido ir pas mus kelioms dienoms įsikūrė vaikinas Tomis, ginkluotas gyvu velniu visokios filmavimo ir fotografavimo technikos bei kompetencija kaip visą tą techniką teisingai valdyti. Mūsų darbas – susirasti vietas kur norime filmuoti savo žinutes pasauliui ir, išmokus savo tekstus, pabūti prastais aktoriais.
Visiems, bent kiek mane pažįstantiems, yra nesvetima mano aistra būti objektyvų taikiklyje ir rampų šviesoje. Mėgstu tai netgi labiau už jau minėtus korporatyvinius susirinkimus. Trumpiau tariant, prieš kameras arba staiga atsidūręs dėmesio centre tampu prasto surinkimo robotuku, drebančiu ožiuko balsu nesugebančiu suregzti nei vieno rišlaus sakinio. Ir jau net nereikia nieko sakyti apie apie išreikštą Senjoro Pomirodo efektą. Nežinote, kas yra Senjoro Pomidoro efektas? Tai – tokia būsena, kai visas jūsų kūno kraujas suplūsta į galvą, nudažydamas ją drąsiais raudonai purpuriniais potėpiais, nesunkiai matomais net sėdintiems ir besibučiuojantiems paskutinėje eilėje. Ką ten slėpti, ta pomidorinė galva tampa matoma net tolimojo plaukiojimo laivams Atlanto viduryje. Švino pripilti batai ir koordinacijos nebuvimas – ištikimi Senjoro Pomidoro palydovai. Žinau, kad jei kada nors gyvenime tektų (bet, dėkui Dievui, neteks) atsiimti Oskarą, šimtu procentų būčiau vienu iš tų šaunuolių, padovanojančių paparaciams daug laimės akimirkų savo nukritimu ant scenos arba lipant į ją.
Dėl šių savo asmenybės sanklodos ypatumų, filmavimo dienų laukiau panašiai kaip kad sovietinė moteris blokiniame daugiabutyje kovo 8-ą dieną laukdavo iš darbo grįžtančio vyro. Šis tradiciškai grįždavo vėlai, būdavo nepakartojamai girtas, drėgnoje rankoje nešė tulpę pasikorusiais žiedlapiais ir troško būti mylimas. Todėl paėmiau savo vaizduotės sovietinę moterį už įdiržusios rankos ir mes tyliai užsimerkę ėmėme laukti kiekvienas savo lemties. Jai tai gerai, iki kovo 8-osios dar beveik metai, o man filmuotis - jau už poros dienų!
______
* prieš bandant šį triuką būtina pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku.