Dauguma mane pažįstančių žmonių neabejotinai pastebėjo, kad gyvenimui šniokščiant laiko upe tiek profesnėje, tiek ir asmeninėje srityse esu ne kartą įmerkęs uodegą į įvairaus klampumo pelkes bei liūnus. Ir niekas, įskaitant ir mane patį, tikriausiai negalėtų protingai paaiškinti kokiu stebuklu man dažniausiai pavykdavo iš ten išnešti sveiką kailį, o neretai netgi išspausti iš situacijos didesnės ar mažesnės naudos. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, šiemet uodegos merkimui renkuosi bene beprotiškiausią akivarą savo gyvenime ir labai tikiu, kad mane sauganti mistinė apvaizdos ranka ir vėl reikiamu momentu padės išlaikyti galvą virš vandens, net jei tam prireiks kaip reikiant papešti už plaukų.
Gyvenime esu skirtinguose atsidavimo ir pasišventimo lygmenyse dirbęs įvairiose patrauklumo spektro vietose esančius darbus, paskutinius 9 metus su didesne ar šiek tiek mažesne sėkme vadovavau skirtingo didumo klientų aptarnavimo ir pardavimų padaliniams. Galėčiau visas savo tualeto sienas nukabinėti pagyrimo raštais bei sertifikatais, skelbiančiais apie mano stulbinančius pasiekimus ir patirtą nušvitimą įvairuose profesinėse srityse. Tikriausiai paskutinis nušvitimas (už kurį, panašu, pagyrimo raštas nebus išrašytas) man leido suvokti: korporatyvinis darbas yra labai panašus į rūkymą. Retais momentais (rūkymo procese arba atlyginimo dieną) jautiesi pakylėtas, ramus ir saugus, ale / bet / tačiau didžiąją laiko dalį tenka kęsti ne tokius patrauklius šios veiklos padarinius ir išliekamuosius efektus, nekęsti savęs už mentalinę impotenciją kažką iš esmės pakeisti. Tačiau dar stipresnis jausmas už neapykantą sau apima pagalvojus apie visas kančias ir baisumus, kuriuos tektų išgyventi metus rūkyti. Todėl dažniausiai mes liekame prisirakinę prie seno įpročio arba jei žiūrėsime kitu kampu - prie savo darbo vietos, kur toliau kuriame kažkur debesyse sklandančią vertę, išleisiančią gyvastį iškart po to, kai mums išėjus į kitą darbą sistemos adminas suformatuos mūsų kompiuterio hard diską prieš atiduodamas jį kažkam, kas be jokių didesnių randų ant istorijos kūno užims mūsų vietą.
Todėl, mieli draugai, jau nuo balandžio vidurio aš tam tikra prasme metu rūkyti. Palieku svetimos motyvacijos paieškų poligonus, mėnesinius / ketvirtinius / metinius skaičius ir veiksmų planus jiems pasiekti, atsisakau maitinančios rankos man surašytų vertybių ir misijų, trinu iš kasdienio raciono rachito išsukiotus ekselinius grafikus, dedu į tamsų ir gilų stalčių korporatyvinės komunikacijos žodynėlius ir kitą metodinę medžiagą, kabinu į spintą švarką su šalto prakaito nugaros srityje išėsta dėme, leidžiu ne power point‘ui, o saulei, vėjui ir lietui, nuo šiol būti mano vedliais, uždarau be jokios bausmės žmonių gyvenimo laiką deginančių pliurpalų malūnų, dar vadinamų susirinkimų salėmis, duris. Čia aš bet kada galėsiu sugrįžti. Vėl pradėti rūkyti yra daug paprasčiau, nei mesti.
O kol kas, kol dar nespėjau visiškai susenti, noriu dar kartą gyvenime visiškai pakeisti savo veiklos profilį. Tik šį kartą jį renkuosi tokį, kuris leis sukurti kažką daugiau, nei dar vienas pagyrimas už geriausius ketvirčio rezultatus ant mano tualeto sienos. Noriu sukurti realią vertę – apčiuopiamą, džiuginančią mano ir kitų žmonių sielas. Kažką, ką daugelis pamėgs ir prisimins net ir po to, kai vyr. sisteminis administratorius ištrins mano pagrindinį hard diską. Todėl kitas mano gyvenimo etapas kelia mane į beveik visiškai nepažįstamą tolimą šalį – Gruziją. Čia aš su savo draugais iš Estijos, korporatyvines karjeras iškeisime į guminius botus, iki alkūnių atraitotus languotus marškinius ir smilgas tarp dantų – tapsime arbatos fermeriais. Nežinau, ar šį kartą man pavyks ir vėl išnešti sveiką kailį, bet esu absoliučiai tikras – laukia velniškai smagus gyvenimo nuotykis!
