Geriau jau aš būčiau į Gruziją vykęs šia Kelių Gulbe su kokiu nors CŽV agentu Čarlzu.
Patikra. Diržas vėl kelnėse. Pelenguoju reikiamus vartus. Laukimo salė. Traukiu į dienos šviesą savo gėdą – jau antras mėnuo niekaip neperskaitomą knygą. Kančia septynių puslapių per valandą greičiu. Eilė prie vartų. Oro uosto autobusu apsimetanti kilkių skardinė. Ryto gaiva ant trapo, akomponuojant dantų barškesiui. Randu savo vietą. Sėdžiu.
Už manęs įsitaisiusi moteriškė laimi strėnų futbolą į vienus vartus. Viskas teisingai, juk sėdi ji už manęs, juk tai mano strėnos jos keliams atviros it girtas atlapaširdis paauglys prie naktinio laužo. Mintyse krikštiju ją Strėnų Futbolo Čempione (toliau - SFČ), groju laidojimo maršą miego lėktuve perspektyvoms ir vėl tarp pirštų siugžda prakeiktos knygos puslapiai.
Kylam. Tirta į ranktūrius įsikirtusio kaimyno rankos. Mėlyni krumpliai. Užgultos ausys. Skendam. Kaimyno iš dešinės krumpliams iš lėto atgaunant natūralią spalvą, o kaimynės iš nugaros keliams negrabiai masažuojant mano verksmingai girgždančius stuburo slankstelius, aplanko kvaitulingas ir neramus snaudulys.
Atsimerkiu. Žudau rėksnį akimis. Iš tylaus „atsiprašau“ suprantu, kad žvilgsnį pavyko suplakti tinkamos konsistencijos. Savimi patenkintas bandau užmigti, tačiau dabar jau SFČ kaimynė rodo iniciatyvą, regos lauke užfiksavusi pro šalį einantį pažįstamą siluetą: -Stasiukai, gal sumuštinių? Ar va, pyrago imk!
-Ai, tai ką tie sumuštiniai. Mes, žinai, ten kibinų turim! – mosteli gurmanas, o iš jo burnos vilnijantys decibelai virpina mano antakius. Atveriu akis dar vienam žudiškam žygiui, tačiau Stasiukas it patyręs sportinių šokių vilkas jau vinguriuoja klubais tarp kitų ilgų pasivaikščiojimų po lėktuvą entuziastų.
Nužudytasis Žvilgsniu pasirodė esąs ganėtinai atlaidus žmogus - greitai atleidęs sau mano kūdikiško miego trukdymą, atvyksta dar su keliais draugiškais vizitais, kuriuos pamenu kaip per miglą. Iš miego pažadina lėktuve griaudintys aplodismentai. Ir vėl kažkur vyko koncertas lietuvių publikai, o manęs niekas nepakvietė.
Jau greitai mane išleis iš čia į visas tas grožybes už lango.
Vos pastačius koją ant trapo kartu su gruziniškos šilumos gūsiu galvoje tarsi viskas apsiverčia. Jausmas toks: viskas, kas Lietuvoje atrodė tolima ir netikra, kėlė didžiausias abejones ir baimes, ką mintyse stūmiau nuo savęs kaip galima toliau ir blokavau smegenų raukšlėse iki paskutinio momento, staiga ėmė natūraliai tekėti mano venomis kaip esamasis laikas. Tai jau vyksta. Staiga viskas, kas taip gąsdino paskutinius mėnesius labai aiškiai atsigulė į sąmonės stalčius ir pavirto kūnu. Kažkur už trijų valandų skrydžio liko ofisinės batalijos, reguliarios pajamos, vakaro serialai, kraftinis alus, galvoje ant sienos kabančios evakuacijos schemos visiems gyvenimo atvejams. Nudrengtais batais šlifuodamas Kutaisio oro uosto asfaltą supratau - čia joks evakuacijos planas nėra paruoštas. Galvoje atsilaisvino daug vietos dalykams, apie kuriuos iki šiol buvau tik skaitęs ar svajojęs šaltais žiemos vakarais. Daugiau jokių abejonių, tik labai aiškus supratimas, kad mes turime tai padaryti. Aš – arbatos fermeris. Aš jau greitai pasimatysiu su žmonėmis, su kuriais kartu išmoksime gaminti puikią arbatą, džiuginsiančią žmonių gomurius. Vaizduotėje neono raidėmis virš mažutėlio Kutaisio oro uosto durų zvimbdamas užsiplieskia neoninis užrašas: RENEGADE TEA ESTATE. Ėjau link tų durų su nuoširdaus idioto šypsena lūpose. Tuo metu užplūdusį palengvėjimą galėčiau palyginti nebent su jausmu, kai sapnuoji jog tau kažkas išmušė visus dantis ir staiga prabudęs supranti, kad tai – tik sapnas. Tik jausmą reikėtų padauginti iš kokių penkių.
Ačiū už jūsų kantrybę, o kam patiko, jau sekmadienį antroje dalyje skaitykite apie plantacijos prikėlimo antram gyvenimui peripetijas bei visus tuos, kurie stengiasi paversti mūsų triūsą niekais.