Prakeiktoji Blogio Trejybė. Klasikinis schematinis atvaizdavimas.
Taigi, ponai iš ponios leiskite pristatyti jums Prakeiktosios Blogio Trejybės starto trejetą! Pirmas jo narys – vikrusis įžaidėjas Papartis (gruz. Gvimra). Nedidukas, tačiau sugebantis netikėtai išdygti bet kurioje plantacijos vietoje, būti tūkstančiuose vietų vienu metu. Jeigu bandysite jį neutralizuoti viename kampe, jis tuoj pat atgaus pozicijas kitame. Niekas plantacijoje neauga taip greitai ir tokiais kiekiais kaip jis. Užtenka vienos šiltesnės savaitės ir šio augalo kilimas uždengs visą dar neseniai buvusią pliką žemę. Po dar vienos savaitės jis vietomis jau sieks jūsų juosmenį.
Gvimros laukai ropoja kalnų pašlaitėmis.
1 . Chemija. Pats paprasčiausias, greičiausias ir pigiausias būdas. Bet mūsų plantacijos paparčiai žino, kad šito būdo mes nesiimsime, todėl juokiasi mums į akis ir linksmai moja savo žaliom rankom. Mūsų tikslas – organinė arbata. O tai reiškia jokios chemijos, labai daug sekinančio fizinio darbo ir didesnes išlaidas.
3. Rauti papartį rankomis. Pats sunkiausias būdas, po 2-3 dienų aiškiai įrodysiantis, kad nugarą jūs turite ir kad ji yra nepakankamai ištreniruota šiam darbui. Gera žinia – po savaitės skausmas nugaroje išnyks, tik nežinau ar dėl sustiprėjusios nugaros, ar dėl gebėjimo prisitaikyti prie skausmo. Trūkumai (be nugaros reikalų):
- pats lėčiausias būdas. Norint tinkamai (dalinai su šaknimis) išrauti papartį, reikia tai daryti abejomis rankomis. Bandant rauti viena ranka, kotas tiesiog lūžta ir taip paparčiui suteikiama proga greičiau regeneruoti.
- raunant didžiulės apkrovos tenka pirštams. Jeigu egzempliorius jau solidžiai įmitęs, o žemė ilgą laiką nebuvo vilgyta lietaus, traukiant papartį jo kotas smarkiai įsirėžia į pirštus ir po kelių dienų jie sutinsta tiek jog sugniaužti ranką į kumštį tampa pakankamai sudėtingu užsiėmimu.
Kovos būdai: iš esmės tokie patys kaip prieš tai apdainuoto paparčio, tik efektyviausiai veikia 2 ir 3 būdo miksas – viena ranka (apmauta stora pirštine) traukiame už krūmo, kita ranka (apmauta analogiška pirštine), kauptuku suminkštiname žemę aplink šaknis kol šlykštingoji dygliuotė tik dryyks ir pasiduoda įtampai su visomis šaknimis.
Ir vainikuoja mūsų Prakeiktąją Blogio Trejybę gremėzdiškasis centro puolėjas – Karvė (gruz. Dzrokha, dvigarsis „kh“ tariamas taip, lyg norėtumėte žaliai atsikrenkšti spjūviui). Su tanko nuožmumu griaunantis visas varžovų gynybines užtvaras, nepaprastai gerai skaitantis žaidimą ir nepaisant savo nerangumo - sunkiai neutralizuojamas ginantis asmeniškai, nelengvas suturėti ir taikant zonos gynybą. It deimantas spindi Blogio karūnoje šis sutvėrimas, tebūnie jam kelelis spygliuota viela klotas.
Esu kai ką girdėjęs apie Indiją ir ten klestinčią visokeriopą pagarbą, toleranciją ir nuolankumą šiems galvijams. Ir nepaisant fakto kad Indijoje nebuvau, šiandien esu šventai įsitikinęs - Gruzija šioje srityje jeigu ne žengia koja kojon, tai bent jau tikrai nedaug atsilieka nuo savo turbanais pasipuošusios kolegės. Speningųjųjų mėšlūnių pilnos pakėlės, keliai, miškai, laukai ir kloniai. Dėl aptvarų pagaminimo niekas per daug nesuka sau galvos, visur tiesiog lakoniškai prismaigstoma kelio ženklų, įspėjančių apie lunatikuojančius gyvūnus.
Iki savo apsigyvenimo Gruzijoje, turiu prisipažinti, buvau gana neutralus šio sutvėrimo atžvilgiu, netgi sakyčiau, mano vertinimo skalėje karvė buvo daugiau teigiamoje nei neigiamoje jos pusėje. Tačiau po kelių savaičių beveik kasdienės interakcijos, šiandien aš žvelgdamas į karvę pasąmonėje matau kažką panašaus į tai:
Žiūriu į karvę...
... o matau štai ką.
Patyriau, kad ta dzrokha – nepaprastai gudrus, smalsus, klastingas ir pasalūniškas gyvūnas, pasikaustęs kantrybe nelyginant koks raganosis šarvais. Jeigu vysitės ją su lazda rankose, lyg tyčiodamasi laikysis per lazdos atstumą, o jums sustojus taip pat sustos ir ramiai tęs savo viską naikinantį žiaumojimą. Ji įsidėmi visas įmanomas landas į teritoriją, o jums jas užtvėrus it Kolumbas vijurku atras naujas. Bekele karvė juda ne prasčiau už Toyota Land Cruiser, reikalui esant bėga taip, kad Usainas Boltas irgi taip būtų norėjęs. Leisite užsnūsti savo budrumui - ragingoji tešmenė iš už pašiūrės kampo iškišusi akį kantriai tykos momento, o jam atėjus kaipmat nudžiaus pašiūrėje padėtus užkandžius. Pamačiusi jus iš pykčio slyvos spalva nusidažiusiu veidu artėjant su lazda rankoje ir pajutusi laiko stygių, tiesiog suris juos su visu celofaniniu maišeliu.
Jūs tikriausiai jau seniai norite paklausti veganiško klausimo: kas gi čia tokio, kad Margutė su Žaląja plantacijoje žolytę pakramsnos? Geras klausimas, laukiau šio klausimo, ačiū už jį. Atsakau: jei Margutė su Žaląja kramsnotų tik žolytę, kartais parupšnotų gervuoges ir savęs nestabdytų krimsdamos vešliuosius, sultimis trykštančius paparčio daigus, aš tikriausiai nuogas išsivoliočiau karvės mėšle ir kaip kieminis amsius iškišęs liežuvį bėgčiau iki Briuselio protestuoti ten prieš karvių kankinimą dėl pieno ir jų žudymą mėsai. Aš nusidažyčiau automobilį karvės spalva ir paprašyčiau chirurgo man implantuoti į kaukolę porą ragų – štai toks aš būčiau laimingas ir solidarus. Bet eilinį kartą esu priverstas ištarti BET. Neėda ilgablakstienė gervuogių dygliuotų, suka nosį ilgauodegė ir nuo vėjo blaškomo paparčio. O štau jauni, glebūs ir gardūs arbatos krūmų stiebeliai traukia ją it alaus kioskas po sunkios darbo dienos ištroškusį frezuotoją. Pulkelis karvių gali per kelias dienas absoliučiai sunaikinti tai, kas augo jau kelis mėnesius. Ir padaryti tai ne šiaip kokiame kelių šimtų niekingų kvadratinių metrų plote, o visuose plantacijos hektaruose. Tikuosi dabar, mieli veganiškieji draugai, jūs ištrauksite iš mano kūno vinis kuriomis buvote prikalę prie gėdos ir pasmerkimo stulpo.
Kovos su karve būdai:
1. Paversti karvę steiku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip idealus planas išspręsti ne tik arbatos saugumo, bet ir plantacijos darbuotojų maitinimo klausimą, tačiau dėl proceso kompleksiškumo ir galimo karvių savininkų nepasitenkinimo tokia įvykių eiga, tenka šį būdą priskirti „chemijos“ kategorijai. Nepaisant to, galima laisvai naudoti jį ilgalaikėje globalioje kovos su karvėmis strategijoje, tad asmeniškai aš jautienos patiekalais pasižadu mėgautis daug dažniau, nei tą dariau iki šiol.
2. Vaikyti į plantacijos teritoriją prasmukusias skeltanages. Efektyvumo prasme šis būdas pasirinkimo skalėje negali būti kotiruojamas aukštai - jam įgyvendinti prireiktų maždaug 5 žmonių, kuriuos kas kelios dienos dėl fizinio išsekimo arba išprotėjimo reikėtų keisti naujais. Palyginti kasdienę karvių invaziją į plantacijos teritoriją galėčiau su epizodu iš filmo Svetimas-2, kai į kosminį laivą per visus plyšius pradėjo veržtis dantytieji gleivėti ateiviai.
3. Apsitverti visą platacijos perimetrą tvora. Silpnosios pusės: reikalaujantis daug resursų ir brangus būdas. Stipriosios pusės: tai yra vienintelis tikras būdas eliminuoti ėdriąsias įkyrėles iš arbatos vagų.
Štai jūs ir susipažinote su pagrindiniais sutvėrimais, krentančiais skersai arbatos fermerio kelio į sėkmę. Tai jie neleido man miegoti iki atvykstant į Gruziją ir nepaliko mano minčių važiuojant į plantaciją savo pirmą naujo darbo dieną.
